Temos Archyvai: Rinkimų teorija ir praktika

Depolitizuoti VRK = Politizuoti VRK

vrk

 

Po paskutiniųjų rinkimų praėjo jau beveik trys mėnesiai, kaip ir pakankami laiko, kad šitą temą kuriam laikui pamirštumėme. Na bet rinkimai tuo ir ypatingi – dieną, kai baigiasi vieni rinkimai, prasideda kiti, tad natūralu, kad jau metas pradėti ne tik ruoštis jiems, bet ir imtis tobulinti pačią rinkimų sistemą, kurios vienas pagrindinių polių, be abejo, yra skaidrumas.

Būtent dėl šios priežasties (skaidrumo), tiek prieš, tiek per, tiek po kiekvienų rinkimų leitmotyvas būna panašus – reikia depolitizuoti Vyriausiąją rinkimų komisiją. Nors siūlymų būta įvairių, bet iš esmės depolitizavimas pasireiškia tuo, kad Vyriausioji rinkimų komisija būtų sudaroma tik Prezidento, Lietuvos teisininkų draugijos ir teisingumo ministro pasiūlytais kandidatais. Tik ar tai iš tiesų padarytų rinkimus skaidresniais? viešesniais? O gal visgi būtų atvirkščiai? Pasigilinkim trumpam, tada spręskime patys.

Pradžiai, kaip Vyriausioji rinkimų komisija formuojama dabar ir kodėl toks formavimas vadinamas politizuojančiu visą instituciją. Remiantis Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymu, komisiją sudaro:

1. Komisijos pirmininkas.

2. Teisingumo ministro pasiūlytų dviejų aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą turinčių asmenų.

3. Lietuvos teisininkų draugijos pasiūlytų dviejų aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą turinčių asmenų.

4. Respublikos Prezidento pasiūlytų dviejų aukštąjį išsilavinimą turinčių asmenų.

5. Partijų, gavusių Seimo narių mandatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje, pasiūlytų asmenų, turinčių aukštąjį universitetinį išsilavinimą ir darbo rinkimų komisijose patirties.

Taip, kiekviena parlamentinė politinė partija turi teisę deleguoti po vieną narį į Vyriausiąją rinkimų komisiją. Nors įstatymas nereikalauja komisijos nariams pasiūlytiems politinių partijų susistabdyti narystės jose, tačiau tas pats įstatymas expressis verbis numato tam tikrus atvejus, tiksliau klausimus, kuriuos rengiant, svarstant ir priimant, kai tai susiję su politine partija delegavusia komisijos narį, komisijos narys privalo nedalyvauti. Reiktų pažymėti, kad tiek komisijos pirmininkas, tiek teisingumo ministro, Lietuvos teisininkų draugijos, tiek Prezidento pasiūlyti komisijos nariai darbo komisijoje laikotarpiu privalo susistabdyti narystę politinėse partijose ir nedalyvauti jų veikloje, jei joms priklauso. Taip pat reiktų paminėti, kad įstatymas numato, kad šių subjektų pasiūlytų komisijos narių visais atvejais turi būti ne mažiau nei pasiūlytų politinių partijų, na o įskaitant pirmininką – vienu daugiau.

Taigi, net ir preziumuojant, kad politinių partijų pasiūlyti komisijos nariai veikia, visų pirma, motyvuojami ne kuo sklandesnio ir efektyvesnio rinkimų organizavimo idėjos, o politinių sumetimų (prezumpcija labai drąsi, na bet diskusijos vardan), net ir tuo atveju šių komisijos narių yra mažiau, nei depolitizuotų. Bet ir čia, darant jau antrą prezumpciją, kad “politizuoti” komisijos nariai sudarys politinę vaivorykštės koaliciją. Palieku patiems spręsti, kiek realu tokią suformuoti. Jei paklaustumėt manęs, sakyčiau na nebent Kalėdų naktį tylią, kai pildosi fantazijos, bet nuplėšus kalendoriaus lapelį – nelabai.

Na bet grįžkim prie depolitizuotų, na bent formaliai. Kodėl formaliai? Dalį komisijos deleguoja Prezidentas – aukščiausias valstybės politikas, dalį teisingumo ministras – taip pat vienas iš aukščiausio lygio valstybės politikų, taigi, kuo skiriasi politinės partijos deleguotas komisijos narys nuo politiko deleguoto komisijos nario. Aš skirtumo nematau. Taip sutinku, kad galima sugalvoti ir kitokį komisijos sudarymo būdą, visai atribojantį net nuo žodžio POLITIKA (pvz., kad į komisiją nariai būtų ne deleguojami, o patektų viešo konkurso būdo. Tačiau, tarptautinėje praktikoje neteko girdėti analogijos, kad parlamento nutarimu sudaromos institucijos, kurios nariai tame pačiame parlamente ir prisiekia, nariai būtų ne skiriami ar renkami, o būtų laimėje konkursą.) Nesunku sugalvoti ir daugiau būdų, tebūnie ir geresnių nei šis pavyzdys. Bet ar to iš tiesų reikia?

Vyriausioji rinkimų komisija turi nemažai funkcijų, bet jei vienu sakiniu, ji įstatymų nustatyta tvarka vykdo ir organizuoja Seimo, Prezidento ir savivaldybių tarybų rinkimus, taip pat referendumus.   Vykdydama savo funkcijas, ji priima tiek individualius, tiek norminius poįstatiminius teisės aktus. Ir nors rinkimai yra aktualūs visiems be išimties Lietuvos Respublikos piliečiams, didžioji dauguma komisijos priimamų teisės aktų liečia tik politinių partijų ar kandidatų, taip pat rinkimus vykdančių subjektų teises ir pareigas (taip, suprantu, kad plečiamai aiškinant – visus viskas liečia, na bet gal neišsiplėskim). Ką galima padaryti, kad priimant šiuos sprendimus procesas būtų viešas ir skaidrus? Į jų rengimą, svarstymą ir priėmimą įtraukti subjektus, kurių atžvilgiu jie priimami, tik tada institucija nebus apkaltinta, kad kažką daro už uždarų durų, priima išskirtinai nežinia kam palankius sprendimus ar nutolsta nuo praktinių gyvenimiškų situacijų. Šiuo atveju, tai galimybė parlamentinėms politinėms partijoms dalyvauti formuojant Vyriausiąją rinkimų komisiją. Panašią analogiją, tikslo prasme, galime aptikti daugelyje institucijų, kuriose veikia tarybos, komisijos ar kiti organai sudaryti iš atitinkamo lauko suinteresuotų dalyvių tam, kad jie būtų įtraukiami į sprendimų priėmimo procesą.

Taigi, kalbant apie Vyriausiąją rinkimų komisiją, “politizavimas” ir yra depolitizavimas.

O kodėl tada apie tai vėl ir vėl kalbama? Nes depolitizavimas yra madinga, net ir nežiūrint į gilesnį kontekstą, ir visada susilaukia visuomenės dėmesio. O kam dėmesys nepatinka.

O aš siūlau, jei jau norima veikti svarbiausią demokratijos mechanizmą tobulinant, dar daugiau, evoliucionuojant, judam pagaliau link internetinio, na bent jau elektroninio, balsavimo, nes dabar balsuojam, kaip antikinėje Graikijoje, idėjiškai gal ir smagu, bet amžius dabar tai XXI.

Dalintis įrašu:

Visa tiesa apie partijų reitingus

2016-ieji politinėje arenoje prasidėjo audringai: vieni ministrai traukiasi, kitus privilegijuotais statusais apklausinėja tarnybos, kai kurie europarlamentarai  nežiūrėdami nei į Seimo statuto, nei, svarbiau, į Konstitucijos normas vykdo raganų medžioklę… Tokios aistros turi paaškinimą ir tai nėra susiję su artėjančia meilės ir aistros diena, ne – įsivažiuoja rinkimų sezonas. Partijos ir politikai griebiasi visko, kad pakeltų savo stovyklos reitingus, apie kuriuos ir norėčiau pakalbėti.

Partijų reitingai yra skirti (bent jau turėtų būti) tam, kad informuotų ir visuomenę, ir tas pačias partijas apie tai, kokios politinės jėgos tuo metu turi stipriausią palaikymą ir jo išraiškos sulauktų skaičiuojant balsavimo biuletenius rinkimuose. Tad nenuostabu, kad artėjant Seimo rinkimams vis dažniau galima šiuos reitingus išvysti žiniasklaidos priemonėse, remiantis jais politologai prelimanriai dėlioja galimą valdančiąją koaliciją, laidoja vienas partijas, lipdo pergalės etiketę kitoms.

Bet ne apie tai, kas triumfuos, noriu pamąstyti. O apie tai, ką dar, apart informavimo, daro partijų reitingai – formuoja visuomenės nuomonę. Ne vienas mokslinis darbas buvo parašytas šia tema ir išvados pakankamai aiškios – išankstiniai reitingai daro didžiulę įtaką galutiniams rezultatams. Štai viename iš jų, Neil Malhotra, Stanfordo universitetas, rašo kad nemaža dalis rinkėjų pakeičia savo balsavimo preferencijas, atsižvelgdami į reitingus, taip jie jaučiasi platesnės visuomenės dalimi ir priklausantys “laiminčiajai komandai”. Laiminčiosios komandos fenomeną nesunku ir patiems patikrinti. Pasižiūrėkim sporte, tarkim Kauno Žalgiris pradeda rodyti geresnius nei įprasta rezultatus – Žalgirio fanų tada nors vežimu vežti, rezultatai prastesni – lieka ištikimiausi. Pagrindinė tokio mąstymo priežasčių yra ta, kad šie žmonės sutapatina politinę kokybę su  visuomenės parama, t.y. “jei reitingai aukšti, reiškia jie geri ir kokybiški”.

Aišku, šis efektas veikia ne tik pirmaujantiems. Visuomenės parama mažėja tiems, kuriems reitingai sėkmės nepranašauja.

Kitas svarbus faktorius, kalbant apie partijų reitingus, yra politologų komentaras  ir jų politinė analizė. Nors, kaip jau minėta, didelei daliai visuomenės įtaką pasirinkimui daro plačiosios visuomenės nuomonė, taip pat ženkli dalis sprendžia atsižvelgusi į ekspertų komentarus. Na o čia žaidžia “myli-nemyli” motyvas. Tikrai nedidelė dalis politikos apžvalgininkų, vertindami reitingus ir gal šiek tiek plačiau, vertindami partijas ir jų veiksmus, bent jau mėgina išlikti objektyvūs. Mano įsitikinimu politologai, bent jau tie profesionalūs politologai, o ne tie, kurie tik ir laukia progos įšokti į rinkiminį sąrašą turėtų siekti būti objektvūs. Ir kokia to pasekmė? Jie savo simpatijomis ar antipatijomis užkrečia dalį mūsų. Pats faktas, t.y. visuomenės nuomonės įtakojimas, dar nieko blogo nereiškia, kaip tai pasiekiama (per simpatijų ir antipatijų rodymą, o ne per politinę analizę) – jau neskanu.

Kai jau aptarėme, kokią įtaką rinkėjams renkantis partiją turi partijų reitingai ir politikos apžvalgininkai, reikėtų aptarti ir tai, ar turi reitingai įtakos rinkimams apskritai. Mano manymu turi.

Neblogas pavyzdys tikriausiai būtų 2004-ųjų metų rinkimai į Europos Parlamentą. Tam, kad iliustruotumėm situaciją, pasižiūrėkim kokie buvo partijų reitingai prieš pat rinkimus (Spinter tyrimai 2014-05-05) ir kokie buvo rinkimų rezultatai (VRK duomenys).

 

Kaip matome pagal partijų reitingus LSDP galėjo tikėtis 4-5 mandatų Europos Parlamente, tuo tarpu po rinkimų rezultatas buvo kiek kitoks – 2 vieta ir 2 mandatai. Yra mokslininkų, kurie teigia, kad ir partijos, ir jų elektoratas sugeba mobilizuotis reaguojant į gerėjančius reitingus, taip pat siekiant pakeisti prognozuojamą rezultatą. Tokiu būdu nesunkiai galima paaiškinti šią situaciją, tačiau aš manau, kad rezultatui įtakos turėjo ir tie patys reitingai. Partijos rinkėjai matydami savo partijos poziciją, šiuo atveju absoliutų LSDP pranašumą, tiesiog neateina į rinkimus už ją prabalsuoti, manydami, kad ir be jų indėlio rezultatas bus teigiamas, tuo tarpu rinkimų štabai savo ruožtu irgi atleidžia akseleratoriaus pedalą. Iš esmės, kai rezultatu įtiki vienas žmogus, tai nieko tokio, kai susidaro kritinė masė, štai ir “rezultatas” (arba jo nebuvimas).

Taigi išvada gal ir būtų tokia: per daug netikėkit ir nepasitikėkit reitingais, o tiesiog atlikit pilietinę pareigą ir balsuokit, o už ką, patys apsispręskit.

 

Dalintis įrašu: