#agurkagedonas arba kiek iš tiesų kainuoja sveikas protas

Pirma kalafijorai, dabar agurkai. Populiariausios daržovės Lietuvoje, tiesa? Prieš kelias dienas socialinius tinklus “sprogdino” įrašas, kuriame pavaizduota, kiek kilogramas agurkų kainuoja Lietuvos ir kiek Vokietijos prekybos centruose. Na ir ne tik tai, dar neva galime matyti, iš ko ši kaina susideda (žaliavos kaina, mokesčiai valstybei ir t.t.). Iš pirmo žvilgsnio  neatrodytų, kad čia turėtų būti sensacijos verta žinia, bet šio teksto rašymo metu skandalingasis įrašas turėjo surinkęs 2,6 tūkst. like’ų ir 25 214  share’ų (čia ne klaida, virš 25 tūkst. pasidalinimų).

Tiesos dėlei, reiktų paminėti, kad įrašas įkeltas dar 2016 m. gegužės mėn., bet savo tikrąją populiarumo bangą išgyveno būtent dabar. Juo dalinosi ir jauni, ir seni, ir neturintys jokio išsilavinimo, ir akademikai, ir bedarbiai, ir netgi Seimo nariai (štai Seimo narė A. Maldeikienė pirma pasidalino, o paskui žiniasklaidoje, B. Vėsaitės stiliumi, teigė, kad “darė eksperimentą”). Taigi, šiame eksperimente sudalyvavo iš tiesų didelis kiekis žmonių iš įvairių socialinių grupių. Kodėl? Atsakymų galėtų būti labai daug: nes po įrašu buvo prašymas pasidalinti; nes pamačius, kad Lietuvos prekybininkai yra beveik penkis kartus godesni nei Vokietijos, šakės kyla klasių kovai; nes elementarus produktas pigesnis ten, kur pragyvenimo lygis ženkliai didesnis nei skurdesnėje valstybėje, kurioje gyvenama ir t.t. Bet kad ir kaip ten būtų buvę – eksperimento mes neišlaikėme.

Neišlaikėme dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių šiuo įrašu buvo tiek dalinamasi. Todėl, kad paveikti patiklumo, pykčio, nusivylimo – emocijų, nepadarėme to, ką privalome daryti, nesvarbu ar tai žinia, kurią perskaitėme naujienų portale, reportažas, kurį pamatėme per televiziją, ar socialiniame tinkle paskelbta žinutė – nemąstėme kritiškai.

Ir iš tiesų, šis įrašas iškelia ne vieną problemą. Būtų galima kalbėti, kaip atsiranda tokio pobūdžio socialinių tinklų puslapiai, kurie surenka daugiatūkstantines sekėjų minias, skelbdami absurdiškas “naujienas”. Įdomu, kaip tokio pobūdžio “naujienos” veikia ir taip susiskaldžiusią ir nusivylusią visuomenę bei kam naudinga ją dar labiau skaldyti. Ar tokie manipuliavimo būdai ir priemonės koreliuoja su, pvz., dar tik ką Vilniaus mikrorajuonuose dalintais bukletais apie kainas Rusijoje ir Lietuvoje. Bet šį kartą manau svarbiau paliesti tai, kas daugelį šių problemų išspręstų, na jei ir neišspręstų, tai tikrai marginalizuotų – kritinio mąstymo ugdymą.

Kritinio mąstymo ugdymas yra vienas svarbiausių medijų (radijo, televizijos, interneto, spaudos) ir informacinio raštingumo dalių. Pastaruoju taipogi siekiama ugdyti gebėjimą identifikuoti, gauti, vertinti, atrinkti ir etiškai bei atsakingai naudoti reikalingą informaciją iš įvairių informacijos šaltinių, suvokti medijų vaidmenį ir funkcijas demokratinėje visuomenėje, suprasti sąlygas, kuriomis medijos gali atlikti savo funkcijas, kitaip tariant, gebėti „iššifruoti“ tikrąją medijų pranešimų esmę ir ją kritiškai įvertinti.

Kodėl tai svarbu? Tie, kurie nėra išsiugdę šių savybių, kritiškai nevertina informacijos, neieško patikimų informacinių šaltinių yra paprasčiausiai užprogramuoti būti suklaidinami, apgaunami ir  galų gale įveliami į propagandinius, politinius ar reklaminius žaidimus. Tuo labiau, kad dabar juos žaisti tapo ypač, patogu, kadangi keičiasi būdai, kaip žmogų pasiekia informacinės naujienos. Štai Reuters žurnalistikos studijų institutas 2016 m. išleido jau penktąją ataskaitą apie tai, kaip keitėsi žiniasklaidos laukas 26-iose pasaulio valstybėse (liūto dalis Europoje). Ataskaitoje galima pastebėti, kad net 51 proc. apklaustųjų šiose valstybėse teigė, kad naudojasi socialiniais tinklais, kaip priemone naujienoms gauti, sparčiai kyla ir dalis žmonių, kuriems tai vienintelis informacijos gavimo šaltinis. O tai dažnai reiškia, kad informacijos skleidėju, kartais ir rengėju tampa, žmogus, pasitikėjimas kuriuo yra tarsi užkoduotas – žmogus iš artimesnės socialinės aplinkos. Žinia, kurią jis skleidžia, gauna tarsi patikimumo kreditą, o kai ta žinia pasidalina ir pats žmogus, tą kreditą suteikia kitam. Taip susikuria grandininė reakcija, kuri tam tikrais atvejais, pvz. objektyvios informacijos sklaidos ar kt., gali tapti labai teigiama, bet kitais atvejais destruktyvi – žmonės nebesupranta, kas yra tiesa, o kas melas. Dėl šios priežasties kritinis mąstymas socialinėje erdvėje tampa dar subtilesnis nei naudojantis tradicinėmis medijomis.

Tačiau tai nereiškia, kad kritinis mąstymas nereikalingas ar mažiau reikalingas naudojantis konvencinėmis žiniasklaidos priemonėmis. Remiantis minėta Reuters ataskaita, pasitikėjimas žiniasklaidos priemonėmis įvairiose šalyse svyruoja nuo 20 proc. Graikijoje iki 65 proc. Suomijoje (Lietuvoje pasitikėjimas žiniasklaidos priemonėmis vidutiniškai svyruoja ties 60 proc. riba). Jei pasitikėjimas  žiniasklaida labai žemas, tai sukuriama situacija, kad žmogus paprasčiausiai netiki niekuo, o tai tam tikrais atvejais gali būti labai paranku norint paslėpti objektyvią informaciją. Tačiau jei pasitikėjimas žiniasklaidos priemonėmis labai aukštas, veikiant per jau egzistuojančias žiniasklaidos priemones arba kuriant savas, pvz. Russia Today, Sputnik ir kt., informacija gali būti priimama, kaip objektyvus faktas, nes gauta iš “profesionalo”. Kodėl tai blogai, manau, savaime aišku. Šiuo atveju propagandinius tikslus naudoju tik kaip pavyzdį, bet kaip ir minėjau, paskatos gali būti ir komercinės, politinės ar kt.

Taigi, šiais pamąstymais nenorėjau pasakyti, kad reikia pasitikėti tik socialiniais tinklais arba tik tradicinėmis medijomis. Pasitelkdamas elementarų pavyzdį, tiesiog norėjau parodyti kritinio mąstymo svarbą. Šiuo klausimu labiausiai suinteresuota turėtų būti valstybė, medijų ir informacinis raštingumas privalėtų būti integrali ugdymo dalis jau mokyklose, kaip tai yra Suomijoje, jau nekalbant apie tarpinstitucinę koordinaciją, kurios šiai dienai nėra, dirbant su rizikos socialinėmis grupėmis ar visuomene apskritai. Kiekviena valstybė turėtų būti suinteresuota, kad jos piliečiai būtų kritiškai mąstantys ir atsaparūs manipuliacijoms. Tačiau, kol tai įvyks, daug ką galime padaryti patys ir tai nekainuoja ypatingų pastangų. Kad ir #agurkagedono atveju, prieš pasidalinant žinute, užtektų praleisti net ne minutes, o sekundes Google ir patikrinti šią informaciją, tada spręsti ar dalintis. Būkime kritiški, patikrinkim ar galime tikėti. Net ir tuo, ką dabar perskaitėme.

 

Dalintis įrašu:

Depolitizuoti VRK = Politizuoti VRK

vrk

 

Po paskutiniųjų rinkimų praėjo jau beveik trys mėnesiai, kaip ir pakankami laiko, kad šitą temą kuriam laikui pamirštumėme. Na bet rinkimai tuo ir ypatingi – dieną, kai baigiasi vieni rinkimai, prasideda kiti, tad natūralu, kad jau metas pradėti ne tik ruoštis jiems, bet ir imtis tobulinti pačią rinkimų sistemą, kurios vienas pagrindinių polių, be abejo, yra skaidrumas.

Būtent dėl šios priežasties (skaidrumo), tiek prieš, tiek per, tiek po kiekvienų rinkimų leitmotyvas būna panašus – reikia depolitizuoti Vyriausiąją rinkimų komisiją. Nors siūlymų būta įvairių, bet iš esmės depolitizavimas pasireiškia tuo, kad Vyriausioji rinkimų komisija būtų sudaroma tik Prezidento, Lietuvos teisininkų draugijos ir teisingumo ministro pasiūlytais kandidatais. Tik ar tai iš tiesų padarytų rinkimus skaidresniais? viešesniais? O gal visgi būtų atvirkščiai? Pasigilinkim trumpam, tada spręskime patys.

Pradžiai, kaip Vyriausioji rinkimų komisija formuojama dabar ir kodėl toks formavimas vadinamas politizuojančiu visą instituciją. Remiantis Vyriausiosios rinkimų komisijos įstatymu, komisiją sudaro:

1. Komisijos pirmininkas.

2. Teisingumo ministro pasiūlytų dviejų aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą turinčių asmenų.

3. Lietuvos teisininkų draugijos pasiūlytų dviejų aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą turinčių asmenų.

4. Respublikos Prezidento pasiūlytų dviejų aukštąjį išsilavinimą turinčių asmenų.

5. Partijų, gavusių Seimo narių mandatų daugiamandatėje rinkimų apygardoje, pasiūlytų asmenų, turinčių aukštąjį universitetinį išsilavinimą ir darbo rinkimų komisijose patirties.

Taip, kiekviena parlamentinė politinė partija turi teisę deleguoti po vieną narį į Vyriausiąją rinkimų komisiją. Nors įstatymas nereikalauja komisijos nariams pasiūlytiems politinių partijų susistabdyti narystės jose, tačiau tas pats įstatymas expressis verbis numato tam tikrus atvejus, tiksliau klausimus, kuriuos rengiant, svarstant ir priimant, kai tai susiję su politine partija delegavusia komisijos narį, komisijos narys privalo nedalyvauti. Reiktų pažymėti, kad tiek komisijos pirmininkas, tiek teisingumo ministro, Lietuvos teisininkų draugijos, tiek Prezidento pasiūlyti komisijos nariai darbo komisijoje laikotarpiu privalo susistabdyti narystę politinėse partijose ir nedalyvauti jų veikloje, jei joms priklauso. Taip pat reiktų paminėti, kad įstatymas numato, kad šių subjektų pasiūlytų komisijos narių visais atvejais turi būti ne mažiau nei pasiūlytų politinių partijų, na o įskaitant pirmininką – vienu daugiau.

Taigi, net ir preziumuojant, kad politinių partijų pasiūlyti komisijos nariai veikia, visų pirma, motyvuojami ne kuo sklandesnio ir efektyvesnio rinkimų organizavimo idėjos, o politinių sumetimų (prezumpcija labai drąsi, na bet diskusijos vardan), net ir tuo atveju šių komisijos narių yra mažiau, nei depolitizuotų. Bet ir čia, darant jau antrą prezumpciją, kad “politizuoti” komisijos nariai sudarys politinę vaivorykštės koaliciją. Palieku patiems spręsti, kiek realu tokią suformuoti. Jei paklaustumėt manęs, sakyčiau na nebent Kalėdų naktį tylią, kai pildosi fantazijos, bet nuplėšus kalendoriaus lapelį – nelabai.

Na bet grįžkim prie depolitizuotų, na bent formaliai. Kodėl formaliai? Dalį komisijos deleguoja Prezidentas – aukščiausias valstybės politikas, dalį teisingumo ministras – taip pat vienas iš aukščiausio lygio valstybės politikų, taigi, kuo skiriasi politinės partijos deleguotas komisijos narys nuo politiko deleguoto komisijos nario. Aš skirtumo nematau. Taip sutinku, kad galima sugalvoti ir kitokį komisijos sudarymo būdą, visai atribojantį net nuo žodžio POLITIKA (pvz., kad į komisiją nariai būtų ne deleguojami, o patektų viešo konkurso būdo. Tačiau, tarptautinėje praktikoje neteko girdėti analogijos, kad parlamento nutarimu sudaromos institucijos, kurios nariai tame pačiame parlamente ir prisiekia, nariai būtų ne skiriami ar renkami, o būtų laimėje konkursą.) Nesunku sugalvoti ir daugiau būdų, tebūnie ir geresnių nei šis pavyzdys. Bet ar to iš tiesų reikia?

Vyriausioji rinkimų komisija turi nemažai funkcijų, bet jei vienu sakiniu, ji įstatymų nustatyta tvarka vykdo ir organizuoja Seimo, Prezidento ir savivaldybių tarybų rinkimus, taip pat referendumus.   Vykdydama savo funkcijas, ji priima tiek individualius, tiek norminius poįstatiminius teisės aktus. Ir nors rinkimai yra aktualūs visiems be išimties Lietuvos Respublikos piliečiams, didžioji dauguma komisijos priimamų teisės aktų liečia tik politinių partijų ar kandidatų, taip pat rinkimus vykdančių subjektų teises ir pareigas (taip, suprantu, kad plečiamai aiškinant – visus viskas liečia, na bet gal neišsiplėskim). Ką galima padaryti, kad priimant šiuos sprendimus procesas būtų viešas ir skaidrus? Į jų rengimą, svarstymą ir priėmimą įtraukti subjektus, kurių atžvilgiu jie priimami, tik tada institucija nebus apkaltinta, kad kažką daro už uždarų durų, priima išskirtinai nežinia kam palankius sprendimus ar nutolsta nuo praktinių gyvenimiškų situacijų. Šiuo atveju, tai galimybė parlamentinėms politinėms partijoms dalyvauti formuojant Vyriausiąją rinkimų komisiją. Panašią analogiją, tikslo prasme, galime aptikti daugelyje institucijų, kuriose veikia tarybos, komisijos ar kiti organai sudaryti iš atitinkamo lauko suinteresuotų dalyvių tam, kad jie būtų įtraukiami į sprendimų priėmimo procesą.

Taigi, kalbant apie Vyriausiąją rinkimų komisiją, “politizavimas” ir yra depolitizavimas.

O kodėl tada apie tai vėl ir vėl kalbama? Nes depolitizavimas yra madinga, net ir nežiūrint į gilesnį kontekstą, ir visada susilaukia visuomenės dėmesio. O kam dėmesys nepatinka.

O aš siūlau, jei jau norima veikti svarbiausią demokratijos mechanizmą tobulinant, dar daugiau, evoliucionuojant, judam pagaliau link internetinio, na bent jau elektroninio, balsavimo, nes dabar balsuojam, kaip antikinėje Graikijoje, idėjiškai gal ir smagu, bet amžius dabar tai XXI.

Dalintis įrašu:

Visa tiesa apie partijų reitingus

2016-ieji politinėje arenoje prasidėjo audringai: vieni ministrai traukiasi, kitus privilegijuotais statusais apklausinėja tarnybos, kai kurie europarlamentarai  nežiūrėdami nei į Seimo statuto, nei, svarbiau, į Konstitucijos normas vykdo raganų medžioklę… Tokios aistros turi paaškinimą ir tai nėra susiję su artėjančia meilės ir aistros diena, ne – įsivažiuoja rinkimų sezonas. Partijos ir politikai griebiasi visko, kad pakeltų savo stovyklos reitingus, apie kuriuos ir norėčiau pakalbėti.

Partijų reitingai yra skirti (bent jau turėtų būti) tam, kad informuotų ir visuomenę, ir tas pačias partijas apie tai, kokios politinės jėgos tuo metu turi stipriausią palaikymą ir jo išraiškos sulauktų skaičiuojant balsavimo biuletenius rinkimuose. Tad nenuostabu, kad artėjant Seimo rinkimams vis dažniau galima šiuos reitingus išvysti žiniasklaidos priemonėse, remiantis jais politologai prelimanriai dėlioja galimą valdančiąją koaliciją, laidoja vienas partijas, lipdo pergalės etiketę kitoms.

Bet ne apie tai, kas triumfuos, noriu pamąstyti. O apie tai, ką dar, apart informavimo, daro partijų reitingai – formuoja visuomenės nuomonę. Ne vienas mokslinis darbas buvo parašytas šia tema ir išvados pakankamai aiškios – išankstiniai reitingai daro didžiulę įtaką galutiniams rezultatams. Štai viename iš jų, Neil Malhotra, Stanfordo universitetas, rašo kad nemaža dalis rinkėjų pakeičia savo balsavimo preferencijas, atsižvelgdami į reitingus, taip jie jaučiasi platesnės visuomenės dalimi ir priklausantys “laiminčiajai komandai”. Laiminčiosios komandos fenomeną nesunku ir patiems patikrinti. Pasižiūrėkim sporte, tarkim Kauno Žalgiris pradeda rodyti geresnius nei įprasta rezultatus – Žalgirio fanų tada nors vežimu vežti, rezultatai prastesni – lieka ištikimiausi. Pagrindinė tokio mąstymo priežasčių yra ta, kad šie žmonės sutapatina politinę kokybę su  visuomenės parama, t.y. “jei reitingai aukšti, reiškia jie geri ir kokybiški”.

Aišku, šis efektas veikia ne tik pirmaujantiems. Visuomenės parama mažėja tiems, kuriems reitingai sėkmės nepranašauja.

Kitas svarbus faktorius, kalbant apie partijų reitingus, yra politologų komentaras  ir jų politinė analizė. Nors, kaip jau minėta, didelei daliai visuomenės įtaką pasirinkimui daro plačiosios visuomenės nuomonė, taip pat ženkli dalis sprendžia atsižvelgusi į ekspertų komentarus. Na o čia žaidžia “myli-nemyli” motyvas. Tikrai nedidelė dalis politikos apžvalgininkų, vertindami reitingus ir gal šiek tiek plačiau, vertindami partijas ir jų veiksmus, bent jau mėgina išlikti objektyvūs. Mano įsitikinimu politologai, bent jau tie profesionalūs politologai, o ne tie, kurie tik ir laukia progos įšokti į rinkiminį sąrašą turėtų siekti būti objektvūs. Ir kokia to pasekmė? Jie savo simpatijomis ar antipatijomis užkrečia dalį mūsų. Pats faktas, t.y. visuomenės nuomonės įtakojimas, dar nieko blogo nereiškia, kaip tai pasiekiama (per simpatijų ir antipatijų rodymą, o ne per politinę analizę) – jau neskanu.

Kai jau aptarėme, kokią įtaką rinkėjams renkantis partiją turi partijų reitingai ir politikos apžvalgininkai, reikėtų aptarti ir tai, ar turi reitingai įtakos rinkimams apskritai. Mano manymu turi.

Neblogas pavyzdys tikriausiai būtų 2004-ųjų metų rinkimai į Europos Parlamentą. Tam, kad iliustruotumėm situaciją, pasižiūrėkim kokie buvo partijų reitingai prieš pat rinkimus (Spinter tyrimai 2014-05-05) ir kokie buvo rinkimų rezultatai (VRK duomenys).

 

Kaip matome pagal partijų reitingus LSDP galėjo tikėtis 4-5 mandatų Europos Parlamente, tuo tarpu po rinkimų rezultatas buvo kiek kitoks – 2 vieta ir 2 mandatai. Yra mokslininkų, kurie teigia, kad ir partijos, ir jų elektoratas sugeba mobilizuotis reaguojant į gerėjančius reitingus, taip pat siekiant pakeisti prognozuojamą rezultatą. Tokiu būdu nesunkiai galima paaiškinti šią situaciją, tačiau aš manau, kad rezultatui įtakos turėjo ir tie patys reitingai. Partijos rinkėjai matydami savo partijos poziciją, šiuo atveju absoliutų LSDP pranašumą, tiesiog neateina į rinkimus už ją prabalsuoti, manydami, kad ir be jų indėlio rezultatas bus teigiamas, tuo tarpu rinkimų štabai savo ruožtu irgi atleidžia akseleratoriaus pedalą. Iš esmės, kai rezultatu įtiki vienas žmogus, tai nieko tokio, kai susidaro kritinė masė, štai ir “rezultatas” (arba jo nebuvimas).

Taigi išvada gal ir būtų tokia: per daug netikėkit ir nepasitikėkit reitingais, o tiesiog atlikit pilietinę pareigą ir balsuokit, o už ką, patys apsispręskit.

 

Dalintis įrašu:

Netflix atvyko! Ką tai pasako apie autorių teises Lietuvoje

Netflix plečia platformos pasiekiamumą ir savo paslaugas pradeda teikti 130 naujų šalių, įskaitant Lietuvą. Praeitą savaitę ši žinia apskriejo kone visas visuomenės informavimo priemones. DELFI ir kiti portalai praktiškai kas dieną platino susijusius straipsnius: “Serialų gerbėjai gali džiūgauti, Netlix jau Lietuvoje”, “5 dalykai, kuriuos verta žinoti apie Netflix”, “Slapti Netfilx kodai leisiantys mėgautis visais platformos filmais” ir pan., netgi rubrikoje Pilietis sumirgėjo keli pranešimai šia tema. Žodžiu, susidomėjimo daug, dėmesio daug, bet kokią reikšmę tai turi autorių teisėms Lietuvoje?

Remiantis įvairiais šaltiniais, Lietuvoje internete piratauja 50-70% šalies gyventojų. Atkreipiu dėmesį, kad kalbama ne apie nuošimčius tik nuo pilnamečių asmenų ar tik nuo interneto vartotojų, ne – visų šalies gyventojų. Ką tai reiškia? Reškia, kad neskaičiuojant suaugusiųjų žmonių, kurie dar nesinaudoja internetu, kad ir kaip paradoksliai tokia frazė skambėtų, jų yra ir visai nemažai, neskaičiuojant mažamečių, nors turint omenyje, kaip greitai dabar vaikai supažindinami su technologijomis, pats abejoju ar reikia juos eliminuoti, na ir neskaičiuojant tokių ir panašių žmonių grupių, kuriems tiesiog trūksta informacijos, kaip susipiratauti sau serialą, filmą ar dainą,  tai praktiškai kiekvienas gyventojas turi susikūręs Linkomanijos paskyrą ir sėkmingai sau naudojasi jos privilegijomis.

“Lietuvoje žmonės dar nepribrendę mokėti už turinį”, “čia rusų palikimas, reikia, kad kartos pasikeistų”, “legalus turinys sunkiai pasiekiamas ir dar svarbiau, per brangus”… Žinant minėtą statistiką, kaip ir būtų galima sutikti su tokiom nuomonėm. BET.. Bet atėjo Netflix. Iš karto užbėgsiu už akių, tikrai nemanau, kad staiga dėl to piratavimo problema išsispręs ar net ženkliai pasikeis. Tačiau tai, kaip šios platformos atėjimas buvo nušviestas ir sutiktas, manau tai šį tą reiškia.

Pragmatiškai žiūrint, tai reiškia, kad sumokėjus tikrai proporcingai nedidelį mokestį bus galima žiūrėti naujausius filmus ir serialus, platformoje, kuri atlygina autoriams už turinio sukūrimą (Daugeliui dar sunku sugeneruoti mintį, kad pvz., filmai kino kompanijų vadovams atsibudus ryte kino juostos ne po pagalve stebuklingai *PUFT atsiranda. Ne, prie jų “sėdi” šimtai, netgi tūkstančiai žmonių, nuo scenaristų iki režisierių, nuo aktorių iki operatorių. Žmonių, kurie sunkiai dirba, kad galutinis produktas mus pasiektų. Na o už darbą, suprantama, turi būti teisingai atlyginama. O jei yra manančių, kad susimokėjus Linkomanijai ar Filmai.in, jie bent dalį pajamų skiria atlyginti autoriams ar gretutinių teisių subjektams, tai nuvildamas sakau ne, neskiria nei cento, ir kaip galėtų… O finale kokia situacija susiklosto, kompanijos nesurenka pinigų iš teisėto turinio naudojimo, ką tada reikia daryti, nukreipti turimas lėšas į projektus, kurie atsiperka, o tai paprastai būna mažesnės meninės vertės kūriniai, tad mes, vartotojai, netenkam kokybės, nes neinvestuojama į rizikingus ar daug kūrybinės minties reikalaujančius darbus. Mintis tokia, kad jei legaliai pažiūrėjom Game of thrones pirmą sezoną, tai labai gali būti kad ir antro sezono sulauksim.) Kad mokestis yra proporcingas parodo tai, kad jis panašus į kai kurių skaitmeninių televizijų paketų mėnesinį mokestį, taigi tai solidi alternatyva tiems, kas nežiūri televizijos,  būkim atviri, visi tokių pažįstam.

Bet dar svarbiau yra ne pragmatinis elementas, bet toks subtilesnis, gal net simbolinis, tai, kokio susidomėjimo ši žinia susilaukė. Kaip ir minėjau, žiniasklaida rašė daug, o ir socialiniuose tinkluose susidomėjimas tikrai buvo. Žmonės tikrai žinojo, kad čia nėra nemokama platforma, o jos turinys jau seniai buvo pasiekiamas toje pačioje Linkomanijoje, bet vistiek kalbėjo, vistiek džiaugėsi. Bent jau man tai reiškia, kad Lietuvoje žmonės jau dabar yra pasirengę mokėti už turinį, jei tik jis kokybiškas, patogiai prieinamas ir adekvačiai kainuoja.

Neužtenka vieno pavyzdžio tokiai išvadai? Kalbam per kitus – Spotify. Jau kuris laikas Omnitel, mėgindama pritraukti naujus vartotojus (vien pats faktas daug ką pasako), siūlo premium narystę, kartu su savo paslaugomis. Ir tai veikia, platforma aktyviai naudojamasi, didėja ir vartotojų skaičius ir lietuviškos muzikos kūrinių pasirinkimas, už kurį, kaip ir turi būti, atlyginama teisių turėtojams.

Dar daugiau, kalbant lietuvišką turinį, džiaugiuosi, kad Kūrybinės veiklos, autorių teisių ir gretutinių teisių programos lėšomis, kurios ekspertų komisijos , vertinančios teikiamus projektus, pirmininkas aš esu, buvo finansuotas “Lietuvos kino fondo” skaitmeninės duomenų bazės (http://www.kinofondas.lt/) kūrimas, kurioje bus galima legaliai žiūrėti lietuviškus kino filmus. Žingsnis po žingsnio judam į priekį.

Taigi, šiais pavyzdžiais norėjau pasakyti, kad jei kino filmai, serialai, muzika ar kitas turinys yra patogiai pasiekiami, sudaryta tinkama kainodara, Lietuvos vartotojai jau dabar yra sąmoningi ir suprantantys, kad už kūrybinį darbą privalo būti atlyginta, tad užuot laukiant kartų kaitos, laukim į Lietuvą ateinančių HBO, laukim HULU, laukim ir/ar kurkim kitas lietuviško turinio platformas.

iliustracija

Dalintis įrašu: