Pirma kalafijorai, dabar agurkai. Populiariausios daržovės Lietuvoje, tiesa? Prieš kelias dienas socialinius tinklus “sprogdino” įrašas, kuriame pavaizduota, kiek kilogramas agurkų kainuoja Lietuvos ir kiek Vokietijos prekybos centruose. Na ir ne tik tai, dar neva galime matyti, iš ko ši kaina susideda (žaliavos kaina, mokesčiai valstybei ir t.t.). Iš pirmo žvilgsnio  neatrodytų, kad čia turėtų būti sensacijos verta žinia, bet šio teksto rašymo metu skandalingasis įrašas turėjo surinkęs 2,6 tūkst. like’ų ir 25 214  share’ų (čia ne klaida, virš 25 tūkst. pasidalinimų).

Tiesos dėlei, reiktų paminėti, kad įrašas įkeltas dar 2016 m. gegužės mėn., bet savo tikrąją populiarumo bangą išgyveno būtent dabar. Juo dalinosi ir jauni, ir seni, ir neturintys jokio išsilavinimo, ir akademikai, ir bedarbiai, ir netgi Seimo nariai (štai Seimo narė A. Maldeikienė pirma pasidalino, o paskui žiniasklaidoje, B. Vėsaitės stiliumi, teigė, kad “darė eksperimentą”). Taigi, šiame eksperimente sudalyvavo iš tiesų didelis kiekis žmonių iš įvairių socialinių grupių. Kodėl? Atsakymų galėtų būti labai daug: nes po įrašu buvo prašymas pasidalinti; nes pamačius, kad Lietuvos prekybininkai yra beveik penkis kartus godesni nei Vokietijos, šakės kyla klasių kovai; nes elementarus produktas pigesnis ten, kur pragyvenimo lygis ženkliai didesnis nei skurdesnėje valstybėje, kurioje gyvenama ir t.t. Bet kad ir kaip ten būtų buvę – eksperimento mes neišlaikėme.

Neišlaikėme dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių šiuo įrašu buvo tiek dalinamasi. Todėl, kad paveikti patiklumo, pykčio, nusivylimo – emocijų, nepadarėme to, ką privalome daryti, nesvarbu ar tai žinia, kurią perskaitėme naujienų portale, reportažas, kurį pamatėme per televiziją, ar socialiniame tinkle paskelbta žinutė – nemąstėme kritiškai.

Ir iš tiesų, šis įrašas iškelia ne vieną problemą. Būtų galima kalbėti, kaip atsiranda tokio pobūdžio socialinių tinklų puslapiai, kurie surenka daugiatūkstantines sekėjų minias, skelbdami absurdiškas “naujienas”. Įdomu, kaip tokio pobūdžio “naujienos” veikia ir taip susiskaldžiusią ir nusivylusią visuomenę bei kam naudinga ją dar labiau skaldyti. Ar tokie manipuliavimo būdai ir priemonės koreliuoja su, pvz., dar tik ką Vilniaus mikrorajuonuose dalintais bukletais apie kainas Rusijoje ir Lietuvoje. Bet šį kartą manau svarbiau paliesti tai, kas daugelį šių problemų išspręstų, na jei ir neišspręstų, tai tikrai marginalizuotų – kritinio mąstymo ugdymą.

Kritinio mąstymo ugdymas yra vienas svarbiausių medijų (radijo, televizijos, interneto, spaudos) ir informacinio raštingumo dalių. Pastaruoju taipogi siekiama ugdyti gebėjimą identifikuoti, gauti, vertinti, atrinkti ir etiškai bei atsakingai naudoti reikalingą informaciją iš įvairių informacijos šaltinių, suvokti medijų vaidmenį ir funkcijas demokratinėje visuomenėje, suprasti sąlygas, kuriomis medijos gali atlikti savo funkcijas, kitaip tariant, gebėti „iššifruoti“ tikrąją medijų pranešimų esmę ir ją kritiškai įvertinti.

Kodėl tai svarbu? Tie, kurie nėra išsiugdę šių savybių, kritiškai nevertina informacijos, neieško patikimų informacinių šaltinių yra paprasčiausiai užprogramuoti būti suklaidinami, apgaunami ir  galų gale įveliami į propagandinius, politinius ar reklaminius žaidimus. Tuo labiau, kad dabar juos žaisti tapo ypač, patogu, kadangi keičiasi būdai, kaip žmogų pasiekia informacinės naujienos. Štai Reuters žurnalistikos studijų institutas 2016 m. išleido jau penktąją ataskaitą apie tai, kaip keitėsi žiniasklaidos laukas 26-iose pasaulio valstybėse (liūto dalis Europoje). Ataskaitoje galima pastebėti, kad net 51 proc. apklaustųjų šiose valstybėse teigė, kad naudojasi socialiniais tinklais, kaip priemone naujienoms gauti, sparčiai kyla ir dalis žmonių, kuriems tai vienintelis informacijos gavimo šaltinis. O tai dažnai reiškia, kad informacijos skleidėju, kartais ir rengėju tampa, žmogus, pasitikėjimas kuriuo yra tarsi užkoduotas – žmogus iš artimesnės socialinės aplinkos. Žinia, kurią jis skleidžia, gauna tarsi patikimumo kreditą, o kai ta žinia pasidalina ir pats žmogus, tą kreditą suteikia kitam. Taip susikuria grandininė reakcija, kuri tam tikrais atvejais, pvz. objektyvios informacijos sklaidos ar kt., gali tapti labai teigiama, bet kitais atvejais destruktyvi – žmonės nebesupranta, kas yra tiesa, o kas melas. Dėl šios priežasties kritinis mąstymas socialinėje erdvėje tampa dar subtilesnis nei naudojantis tradicinėmis medijomis.

Tačiau tai nereiškia, kad kritinis mąstymas nereikalingas ar mažiau reikalingas naudojantis konvencinėmis žiniasklaidos priemonėmis. Remiantis minėta Reuters ataskaita, pasitikėjimas žiniasklaidos priemonėmis įvairiose šalyse svyruoja nuo 20 proc. Graikijoje iki 65 proc. Suomijoje (Lietuvoje pasitikėjimas žiniasklaidos priemonėmis vidutiniškai svyruoja ties 60 proc. riba). Jei pasitikėjimas  žiniasklaida labai žemas, tai sukuriama situacija, kad žmogus paprasčiausiai netiki niekuo, o tai tam tikrais atvejais gali būti labai paranku norint paslėpti objektyvią informaciją. Tačiau jei pasitikėjimas žiniasklaidos priemonėmis labai aukštas, veikiant per jau egzistuojančias žiniasklaidos priemones arba kuriant savas, pvz. Russia Today, Sputnik ir kt., informacija gali būti priimama, kaip objektyvus faktas, nes gauta iš “profesionalo”. Kodėl tai blogai, manau, savaime aišku. Šiuo atveju propagandinius tikslus naudoju tik kaip pavyzdį, bet kaip ir minėjau, paskatos gali būti ir komercinės, politinės ar kt.

Taigi, šiais pamąstymais nenorėjau pasakyti, kad reikia pasitikėti tik socialiniais tinklais arba tik tradicinėmis medijomis. Pasitelkdamas elementarų pavyzdį, tiesiog norėjau parodyti kritinio mąstymo svarbą. Šiuo klausimu labiausiai suinteresuota turėtų būti valstybė, medijų ir informacinis raštingumas privalėtų būti integrali ugdymo dalis jau mokyklose, kaip tai yra Suomijoje, jau nekalbant apie tarpinstitucinę koordinaciją, kurios šiai dienai nėra, dirbant su rizikos socialinėmis grupėmis ar visuomene apskritai. Kiekviena valstybė turėtų būti suinteresuota, kad jos piliečiai būtų kritiškai mąstantys ir atsaparūs manipuliacijoms. Tačiau, kol tai įvyks, daug ką galime padaryti patys ir tai nekainuoja ypatingų pastangų. Kad ir #agurkagedono atveju, prieš pasidalinant žinute, užtektų praleisti net ne minutes, o sekundes Google ir patikrinti šią informaciją, tada spręsti ar dalintis. Būkime kritiški, patikrinkim ar galime tikėti. Net ir tuo, ką dabar perskaitėme.